Vyskupija: Šiaulių
Dekanatas: Šiaulių
Savivaldybė: Šiaulių rajonas
Gyvenvietė: Kurtuvėnai
Statybinė medžiaga mūras
Pastatyta 1796 m.
Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia stovi Kurtuvėnų miestelyje, patvenktos Kurtuvos kairiajame krante. Vėlyvojo baroko stiliaus.
Istorija
Pirmąją bažnyčią ant piliakalnio 1472–1495 m. pastatė Mykolas Jogelavičius. Ji minima ir 1597 m. Prie bažnyčios buvo varpinė su 2 varpais, klebonija. Parapijai priklausė malūnas prie Dubysos ir ūkis. Apie 1570–1614 m. evangelikai reformatai bažnyčią pasisavino. Jie po 1614 m. Kurtuvėnuose pasistatė bažnyčią. Ji XVII a. antrojoje pusėje sunyko.
1684 m. katalikai pasistatė naują bažnyčią. Nagurskiai 1785–1796 m. pagal Martyno Knakfuso projektą pastatė dabartinę. Nuo 1804 m. veikė parapinė mokykla. Kapinėse 1858 m. pastatyta koplyčia. 1908–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Kurtuvėnų parapijai nuo 1858 m. priklausė Gordų filija (10 km į pietus nuo Kurtuvėnų, dabar Vijurkų kaimas). Apie 1814 m. prie Gordų dvaro pastatyta koplyčia. Iš Pašiaušės jėzuitų bažnyčios 1835 m. atvežti varpai, liturginiai reikmenys.
1858 m. pastatyta bažnyčia. Gorduose nuo 1859 m. kunigo nebuvo. Gordų dvaras XX a. pradžioje išdalintas rusų kolonistams. Jie pasisavino bažnyčios žemę, 1913 m. nusiaubė bažnyčią, išardė vargonus. Per Antrąjį pasaulinį karą sudegė.
Architektūra
Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, halinė, dvibokštė, su apside. Vidus 3 navų. Šventoriaus tvora mūrinė. Jame stovi medinė varpinė.
KURTUVĖNŲ ŠV. APAŠTALO JOKŪBO BAŽNYČIOS KRIPTŲ SLĖPINIAI
Vytautė Lukšėnienė, Sandra Satkūnaitė, Jonas Drungilas
Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistai 2002 metais atliko Kurtuvėnų bažnyčioje esančių kriptų radinių tyrimus, kurie atskleidė šventovės rūsy slypinčias paslaptis. Apie tai – tyrėjų ir restauratorių pasakojimas.
2002 metų vasarą Kultūros vertybių apsaugos departamento pavedimu atlikti moksliniai tyrimai, kurių tikslas – nustatyti palaidojimų Kurtuvėnų bažnyčios rūsiuose laiką, būklę ir identifikavimo galimybes. Tiriant paaiškėjo, kad vienoje kriptoje buvo palaidotas Jokūbas Ignotas Nagurskis, Šv. Stanislovo ir Baltojo erelio ordinų kavalierius, Žemaičių kunigaikštijos dvaro prievaizdas, Kurtuvėnų dvarininkas, Pavenčių seniūnas, kuris 1792 metais fundavo Kurtuvėnų šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią, pastatytą pagal Martyno Knakfuso (Knacfuss) projektą. Tai primena priešakiniame bažnyčios fasade virš durų įmūrytas Nagurskių herbas, kuriame – 1792 metų data.
Kurtuvėnų, esančių kalvotoje vietovėje netoli Šiaulių, dvarą visą XVIII a. iki 1802 metų valdė turtinga Nagurskių giminė. Jos protėviai XVI a. pabaigoje į Žemaitiją atvyko iš Lenkijos.
Jokūbas Ignotas Nagurskis gimė apie 1734 metais. Jo tėvas iš anksto buvo numatęs sūnaus auklėjimo, studijų ir karjeros programą. Pirmiausia siekta, kad Jokūbas išmoktų tuo metu svarbias prancūzų ir vokiečių kalbas. Vėliau jis turėjo būti išsiųstas studijuoti į Braunsbergo (dab. Braniewo) jėzuitų kolegiją arba į kitą panašią mokslo įstaigą. Po studijų Jokūbas turėjo metus ar dvejus padirbėti Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo kanceliarijoje. Galiausiai šis išsilavinęs, raštvedybą bei to meto įstatymus išmanantis jaunuolis turėjo būti išsiųstas į karaliaus arba kunigaikščių Čartoriskių dvarą.
Tėvo suplanuota programa jaunėliui žadėjo puikias būsimos karjeros perspektyvas, kurios netrukus pradėjo pildytis. 1752 m., po tėvo mirties, J. Nagurskis gavo valdyti Pavenčių seniūniją, 1762 m. jis pradeda eiti Beržėnų tijūno, Gintenių seniūno pareigas. Aukščiausias laiptelis Jokūbo karjeroje – 1765 balandžio 10 d. jam suteikta viena svarbiausių Žemaitijos valdžios elite – pakamario pareigybė. Lemtingą vaidmenį suvaidino glaudūs J. Nagurskio ryšiai su Čartoriskių gimine, kurios iškeltas kandidatas Stanislovas Augustas Poniatovskis 1764 m. tapo Abiejų Tautų Respublikos valdovu. Vėlesnius Žemaitijos pakamario karjeros ir statuso pokyčius atskleidžia karaliaus S. A. Poniatovskio jam paskirti reikšmingiausi to meto apdovanojimai: Šv. Stanislovo ir Baltojo erelio ordinai.
Iki pat gyvenimo pabaigos J. Nagurskis atstovavo karaliaus šalininkams. Gavęs Baltojo erelio ordiną, jis turėjo svarbiausius jo atributus: jam nuo dešiniojo peties per kairįjį šoną buvo perjuostas muarinis kaspinas, ant kurio prikabintas auksinis aštuoniakampis kryžius, o dešiniajame jo krūtinės šone buvo prisegtas aštuoniakampis sidabrinis kryžius. Nešiodamas šį ordiną, Žemaitijos pakamaris privalėjo vilkėti karmazininės spalvos apdarą. Šitaip pasipuošti J. Nagurskis turėjo ir segėdamas Šv. Stanislovo ordiną.
Po tėvo mirties Jokūbas paveldėjo Kurtuvėnų, Pažižmės, Dirvėnų ir kitus dvarus bei gavo didžiulį piniginį palikimą. Septinto dešimtmečio pradžioje mirus palikuonių nepalikusiam broliui Laurynui, Jokūbas dar labiau praturtėjo, perėmęs brolio valdas. XVIII a. II pusėje J. Nagurskis tapo vienu turtingiausių Žemaitijos žemvaldžių. Kurtuvėnų dvaras buvo pagrindinė jo rezidencija. J. Nagurskis buvo tipiškas Švietimo epochos tikintysis. Pirmiausia į akis krinta jo fundacinė veikla. 1764 m. jis fundavo Žaiginių vienuolyną, 1770 m. – bažnyčią, 1779 m. – Švč. Mergelės Marijos bažnyčią Jokūbave, o 1785–1796 m. pastatė vėlyvojo baroko stiliaus mūrinę trinavę bažnyčią Kurtuvėnuose. Ši bažnyčia gavo fundatoriaus šventojo globėjo – šv. apaštalo Jokūbo titulą. Mirė J. Nagurskis apie 1799 m. ir buvo palaidotas savo funduotos bažnyčios rūsio kriptoje po didžiuoju altoriumi.
2002 m. rūsyje aptikta dvylika laidojimo nišų – kriptų. Vilniaus universiteto antropologas Rimantas Jankauskas ir Lietuvos nacionalinio muziejaus restauratorė Simona Matuzevičiūtė atidarytose kriptose rado suardytus palaidojimus. Tvarkant kriptas, reikėjo atrinkti atskirų individų griaučius, perlaidoti palaikus, sutvarkyti ir iškelti išlikusias įkapes. Visi Kurtuvėnų bažnyčios rūsio radiniai buvo restauruoti Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centro Archeologijos skyriuje, o dabar laikomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
Turtingiausi ir geriau išsilaikę radiniai aptikti šeštojoje kriptoje, kurioje buvo palaidotas vyras. Velionis buvo aprengtas XVIII a. pabaigai būdingu kostiumu, kurį sudarė kontušas, žiponas ir per juosmenį užrišta kontušinė juosta. Be drabužių, kriptoje buvo rastos šilkinės pirštinės bei škaplierius su švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus Kristaus monogramomis. Identifikacijos požiūriu įdomiausi radiniai buvo Baltojo erelio ordinas ir melsva muarinė apdovanojimo juosta. Tai leidžia teigti, jog šioje kriptoje palaidotas asmuo veikiausiai buvo Kurtuvėnų bažnyčios fundatorius Jokūbas Ignotas Nagurskis.
Tai retas radinys, nes Lietuvoje visas išlikęs yra tik vienas XVIII a. pabaigos kontušinis kostiumas, saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Toks rytietiškos kilmės bajoro kostiumas, kurį sudarė kontušas, žiponas ir per juosmenį užrišta kontušinė juosta, vadinamas „sarmatišku“. Šis kostiumas buvo ypač populiarus nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. pabaigos ir laikomas išskirtinio bajorų luomo simboliu. Rastasis kontušas buvo užvilktas tarsi išvirkščiai, siūlėmis į viršų. Užsegimo kryptis bei išsiuvinėta ordino vieta leidžia manyti, kad tai greičiausiai ne pats kontušas, o tik jo pamušalas. Pamušalo priekis ir rankovės pasiūti iš tokio pat raudono atlaso kaip ir žiponas, o nugara – iš plono šilko (turbūt taupumo sumetimais). Tai gana dažnas derinys, kai užverstų ant pečių kontušo rankovių pamušalas sutapdavo su apačioje vilkimo žipono spalva. Raudona (karmazininė) šių drabužių spalva rodo aukštą velionio kilmę ir turtinę padėtį. Karmazininiai žiponai simbolizavo už Tėvynę pralietą kraują ir buvo dėvimi tik aukštos kilmės ir senų bajorų giminių atstovų. Tyrimais nustatyta, kad audinys dažytas natūraliu košenilio dažikliu ir todėl buvo brangesnis už rudus, rusvus ar gelsvus audinius, dažytus vietinės kilmės dažikliais. Kontušas siūtas daug kartų, priduriant atlaso gabalėlius ties pečiais, šoninėse siūlėse, o nugaroje – ties juosmeniu, matyt, taupant audinį, o gal platinant drabužį.
Išvirkščioje kontušo pamušalo pusėje auksuoto sidabro cekinėliais ir šilko siūlais, apvytais auksuoto sidabro vielelėmis, išsiuvinėta aštuonkampė žvaigždė, kuri leidžia teigti, kad šis kontušas priklausė Baltojo erelio ordinu apdovanotam asmeniui, nes apdovanotasis visur privalėjo nešioti ordino žvaigždę. Valdant Stanislovui Augustui Poniatovskiui ant kontušų tokios žvaigždės buvo siuvinėjamos Tyzenhauzų karališkoje manufaktūroje Gardine.
Žiponas, pasiūtas iš raudono (purpurinio) atlaso, kuklus, be galionų ir siuvinėjimų.
Šį vyrišką kostiumą turėtų užbaigti ilgi auliniai batai, kurių išliko tik smailėjantys padai ir pakulnės.
Kontušas (ar jo pamušalas?) išliko prasčiau už žiponą, skylėtas, nugarinės dalies šilkas sudilęs. Tiek žiponą, tiek kontušą dengė storas organikos likučių ir purvo sluoksnis, todėl pirmiausia dezinfekuoti teko vietoje, o vėliau tirti ir restauruoti P. Gudyno restauravimo centre.
Baltojo erelio ordinas yra Maltos kryžiaus formos; jo spindulio plotis – 3 cm. Rastas apiręs, uždengtas vario korozijos produktų sluoksniu. Korozijos produktai buvo valomi mechaniškai po mikroskopu, ordinas sutvirtintas. Tuo tarpu melsva muarinė apdovanojimo juosta parauktais galais, su įsegtu vario lydinio smeigtuku išliko gerai. Ji buvo išskalbta, o nedidelės skylės užlopytos tinkamos spalvos šilko lopais, kurie iš viršaus uždengti gazu.
Bet pagrindinė kontušinio kostiumo puošmena buvo velionio juosmenį rišusi juosta, perlenkta į tris išilgines dalis. Išlanksčius paaiškėjo, jog tai puiki dvipusė juosta, kurios ilgis 298 cm, plotis 28,5 cm, o galuose prisiūtų kutų ilgis 9 cm. Jokūbo Nagurskio juosta paženklinta gulsčiomis raidelėmis FS, todėl nekyla abejonių, kad jos autoriai – prancūzai audėjai, kurie, sprendžiant iš dekoro motyvų ir kompozicijos, ją išaudė pagal atsiųstą iš Respublikos pavyzdį.
Pirmiausia juosta valyta mechaniškai ir išplauta. Ji atgavo prabangų spindesį ir buvo paruošta paskutiniam restauravimo etapui – išretėjusio audinio vietų dubliavimui. Šiam tikslui parinkti audiniai buvo nudažyti derančia prie originalo spalva. Prairusios vietos užlopytos tinkamos spalvos šilku, o iš viršaus uždengtos gazu. Dubliuočių pakraščiai pridygsniuoti plonu gazo siūlu.
Įdomi kontušinė juosta ir ilgaauliai batai rasti ketvirtoje kriptoje. Ši juosta buvo skylėta, suplyšusi į keturias dalis. Metaliniai ataudų siūlai pajuodavę, per ištisinę pelėsių ir nešvarumų dangą buvo sunku įžvelgti audinio ornamentus ir jų kompoziciją. Tik atidi apžiūra leido įsitikinti, jog tai subtilaus kolorito ir dekoro dvipusė keturšonė kontušo juosta. Apytikris bendras jos ilgis – apie 326 cm, plotis – 34 cm, tad atitinkantis įprastinius šios rūšies juosalų matmenis. Atlikus mikrocheminius tyrimus, nustatyta, kad ši juosta buvo išausta iš sidabro, paauksuoto sidabro ir natūralaus šilko siūlų, dažytų gamtinės kilmės dažikliais. Plovimo, dezinfekavimo, metalo siūlų valymo procedūros buvo tokios pat, kaip ir juostos iš šeštos kriptos. Ir šios juostos menines ypatybes, atsiskleidusias po restauravimo, tyrinėjo G.M.Martinaitienė. Jos nuomone, tai klasikinis Slucko kontušinės juostos pavyzdys. Maždaug dvigubai siauresnė už persišką juostą, storėlesnė už persišką ar indišką turbaninį audinį. Priskirtina materialiniu požiūriu itin vertingų „liedintų“ juostų rūšiai, nes išausta ne tik iš natūralaus šilko, bet ir iš tauriųjų metalų (aukso ir sidabro) siūlų. Tokios juostos anuomet kaštuodavo iki 40 dukatų, beveik tiek, kiek pusėtino dydžio kaimas su visu gyvu ir negyvu inventoriumi, tad jos geriau už ką kita galėdavo parodyti savininko turtinę padėtį.
Jei ši juosta ir neturėtų signatūros, ją priskirti Slucko manufaktūros veiklos ankstesniam laikotarpiui ir Jono Madžarskio kūrybai verstų komponavimo ir ornamentų ypatybės. Juosta veikiausiai buvo išausta XVIII a. aštuntame dešimtmetyje (tarp 1770 ir 1780 metų).
Kita įdomi ir vertinga šioje kriptoje rasta įkapė – auliniai. Literatūroje iki šiol yra paskelbta keletas tokių radinių, datuojamų ankstesniais laikotarpiais. Vilniaus pranciškonų švč. Mergelės Marijos bažnyčioje rastos pušnys datuojamos XIV a. antra puse. Vilniaus žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurinėse prieigose buvusioje ūkinėje duobėje rastas vaikiškas aulinis datuojamas XV a. II–III ketvirčiu.
Lietuvoje auliniai XVII a. tapo reprezentaciniu aukštuomenės apavu. Amžiaus pradžioje jie siūti iš geltonos odos su aukšta ir siaura pakulne, paplitusia jau XVI a. pabaigoje. Aulo priekis viršuje buvo pailgintas, nusmailintu kraštu. Nuo ketvirto dešimtmečio pakulnė tampa ne tokia aukšta ir plati, ji gaminama iš kelių odos sluoksnių, kaip ir Vakarų Europoje. XVIII a. auliniai nedaug tepasikeitė. Amžiaus pirmoje pusėje jie buvo labai aukšti. Platokas, priekyje paaukštintas aulas dengdavo pusę kelio. Jis būdavo susiuvamas šonuose iš dviejų dalių, į jį buvo suleidžiamos ilgos kelnės. Pakulnę atstojo avalynės pasagėlės, pradėtos naudoti XVII amžiuje. Pasagėlės gamintos iš geležies, didikams retkarčiais iš sidabro. Apie amžiaus vidurį paplito horizontalios avalynės pasagėlės. Jas pritvirtindavo kalvis, didesniame mieste dirbantis prie apavo parduotuvės. Septintame dešimtmetyje pradėtos taikyti žemos odinės pakulnės. Aukštuomenė siūdinosi raudonos ir geltonos odos avalynę. Lenkijoje turtingieji prie kontušinio kostiumo siūdinosi aulinius iš safjano arba raudonos odos, prie paprastesnių rūbų – juodus, iš ožkos ar veršiuko odos. Auliniai buvo aukšti, be pakulnių, su avalynės pasagėle ir pailginta nosele. Aulas turėjo vieną siūlę užpakalinėje dalyje, buvo minkštas ir privalėjo lengvai raukšlėtis per visą ilgį.
Kurtuvėnų bažnyčios kriptoje rastų aulinių detalių oda buvo nešvari, kietoka, kai kurios detalės suplyšusios, išsisluoksniavusios, ištrupėjusiais kraštais. Pirminiai odos valymo ir drėkinimo darbai atlikti Šiaulių „Aušros“ muziejaus restauravimo centre (restauratorė V. Kulikauskaitė). Toliau auliniai konservuoti ir restauruoti P. Gudyno restauravimo centre.
|
|
||
|
@@CONTENT@@
|
|
