Dvaro istorija: XVIII a. barokinis svirnas, du kartus restauruotas. Priklauso Kurtuvėnų regioniniam parkui. Jame vyksta kultūriniai renginiai.
Kurtuvėnų dvarą galima priskirti prie seniausiųjų dvarų Lietuvoje. XVI a. I pusėje dvaro savininkas buvo Stanislovas Kęsgaila, paskutinis senos LDK didikų giminės atstovas. 1545 m. jis pardavė Kurtuvėnų dvarą… Kurtuvėnai – garsių didikų sendvario parkas, 1992 m. įsteigto Kurtuvėnų regioninio parko pažiba, Šiaulių r. Bubių seniūnijos miestelyje, 21 km į pietvakarius nuo Šiaulių. Pagal kompleksinį vertinimą – tai 89-as parkas Lietuvoje, 18-as Žemaitijoje.
Dvaras gerai apžvelgiamas nuo netolimo legendinio Girnikų kalno, kartu su mūrine Kurtuvėnų vėlyvojo baroko haline dvibokšte Šv. Jokūbo apaštalo bažnyčia. Šalimais Kurtuvėnų dvaro parko plyti žuvininkystės tvenkinių sistema, išplėtota patvenkus kelis ežerus pratekantį Kurtuvos upelį.
Kaip teigia B. Kviklys („Mūsų Lietuva“, t-IV-474-476), dar 1597–01–21 dvaro inventoriaus knygoje, kai Jonas Skaševskis Kurtuvėnus užstatė Mikalojui Karpiui ir jo žmonai, savo seseriai Skaševskytei, minimi „nauji dvaro rūmai su 6 stikliniais langais po 4 stiklus kiekviename“.
1664 m. Petrui ir Zuzanai Skaudvilams perleidžiant Kurtuvėnų dvarą Brastos stalininkui Povilui Zarankai surašytame inventoriuje jau minimi dvaro tvenkiniai, malūnas ir daug trobesių.
XVIII a. Kurtuvėnai atiteko Nagurskiams, kurių valdą sudarė net 1000 valakų žemės, miškų ir ežerų. G. Isoko (LGP-270) ir A. Semaškos (2004, psl. 497) nurodoma, XVIII a. pab. Kurtuvėnus valdžius Jokūbą Nagurskį (1745 – 1801) – žemaičių seniūnijos matininką „pakamarį“, bažnyčios fundatorių, kurio garbei tituluota bažnyčia. 1899 m. nutapytas paveikslas „Šv. Jokūbas“. Manoma, pats bažnyčios fundatorius palaidotas kriptoje po bažnyčia.
Teigiama, jog J. Nagurskis pastatydinęs daugumą dvaro pastatų, tarp jų ir garsųjį svirną, deja, 2001 m. nežinomo vandalo barbariškai sudegintą.
„Lietuvos parkų“ (2004, psl.212) nuoroda žymi: „parkas pradėtas kurti dvarininkų Nagurskių rūpesčiu XVIII a. pab., vadovaujant Vilniaus sodų architektui Kazimierui Bolmanui, kuris čia dirbo dvi savaites“ bei turėjęs vietinį „sodininką apmokyti sodininkystės meno“.
B. Kviklys nurodo, esą paskutinysis Kurtuvėnų Nagurskis, vardu Kajetonas, miręs 1802 m. Našlė likusi jo žmona, iš Italijos kilusi Marija de Neri, neturėdama vaikų su K. Nagurskiu, dvaro nepaveldėjo. Vėliau ištekėjo už daugelį dvarų turėjusio kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio.
Nagurskių dvare buvęs sukauptas gana gausus ir įdomus Lietuvos istorijai archyvas, iš kurio žinoma ir apie dvarą garsinusį iki XIX a. pr. Nagurskių mėgėjų teatrą Kurtuvėnuose. Šiuo teatru ypač domėjosi senąją Lietuvos muzikinę kultūrą tyrinėjanti Laima Kiauleikytė. Tokiam teatrui buvo pritaikytas architektūriškai įdomus medinis svirnas, tapęs savotišku šio dvaro simboliu. Čia sukviestiems svečiams buvo rengiami vaidinimai. Medinis 2 aukštų svirnas, stovėjęs netoli centrinių dvaro rūmų; buvo suręstas iš rąstų ir apkaltas lentomis, dekoruotas prieklėčiu su profiliuotomis kolonėlėmis, turėjo ornamentuotas duris. Apie Nagurskių teatrą sklidę įvairių legendų, pvz., esą tai buvęs baudžiauninkų teatras, o kuo nors neįtikę artistai būdavę ir nuplakami…
Mirus Kajetonui Nagurskiui, dvaras atitekęs Joanai Nagurskaitei, ištekėjusiai už K. Žukausko. Pasakojama, pastarasis pasunkinęs baudžiavos sąlygas, įsivėlęs į socialinį konfliktą su valstiečiais. Po Žukauskų Kurtuvėnus dar valdę Bulgarinai, Parčiauskai, kol galiausiai dvarą įgijo grafai Zyberg-Pliateriai. Pirmasis jų buvo Henrikas (1811-1903), iš kurio paveldėjo sūnus Liudvikas (1853-1939) ir vaikaitis Stanislovas (1889-1955), tvarkę dvarą iki 1940m. sovietų konfiskacijos.
Įsigiję Kurtuvėnus, Pliateriai ėmęsi esminių pertvarkymų, pasak B. Kviklio, „įruošę tais laikais didžiausią žuvininkystės ūkį“, tam panaudodami ir Bijotės ežero vandenį. Kadangi daugumą miestelio gyventojų sudarę Pliaterių tarnautojai, grafas jame įsteigęs paštą, apgyvendino gydytoją, neleido steigti smuklių. 1906 m. buvo grąžinta anksčiau atimta žemė 40 ūkininkų, grafui jiems suteikus lietuviškai rašytus raštus.
Beje, grafo vaikams mokyti 1901-1903m. dvare buvo pasamdytas Povilas Višinskis, žinomas lietuvių atgimimo veikėjas, demokratas visuomenininkas, kurį čia yra lankę rašytojai Žemaitė, Šatrijos Ragana, J. Biliūnas, lenkų archeologas L. Kšivickis. Bendradarbiaudamas su jais, P. Višinskis rinko etnografinę medžiagą apie Vainagių ežerą, fotografavo prie pat parko esančias Kurtuvėnų kapines, užrašė pasakas ir siuntė J. Basanavičiui.
Kaip pažymi B.Kviklys, dvaras paliktas Pliateriams ir po 1922 m. žemės reformos kaip pavyzdinis ūkis, kol neužgriuvo sovietizacija. Tai liudija ir L. Motiejūnas, vykdęs dvaro parceliavimą 1930 m. rudenį. Pasak jo, ilgai delsta dvarą reformuoti, nes „dvare buvo didžiausias žuvininkystės ūkis Lietuvoje; jis turėjo 370 ha tvenkinių, kuriuose augino karpius. Tvenkiniams vandenį gaudavo iš Bijotės ežero ištekančio upelio. Didžiausias tvenkinys siekė 60 ha ploto. Tvenkiniai įrengti pelkėse ir pelkėtose pievose. Tvenkinių dugnas buvo išraižytas griovių, kurių sistema buvo panaši į šakotą eglę. Rudenį, kai reikėdavo gaudyti žuvis, vandenį iš tvenkinių nuleisdavo. Vanduo su žuvimis likdavo tik grioviuose. Vėliau nuleisdavo vandenį ir iš šalutinių griovių, o vanduo su žuvimis susitelkdavo centriniame griovyje, iš kurio dideliais samčiais /graibštais/ gaudydavo žuvis. Išleidus vandenį, tvenkinių dugną dezinfekuodavo kalkėmis ir palikdavo pūdymuoti. Pavasarį tvenkinių dugną suardavo ir apsėdavo ankštiniais augalais. Kai augalai pradėdavo bręsti, tvenkinius užtvindydavo ir suleisdavo žuvis. Ankštiniai augalai žuvims būdavo natūralus maistas. Be to, augančioms žuvims berdavo grūdų, kuriuos barstydavo nuo vandenyje įrengtų tiltų. Tvenkinius prižiūrėjo ir žuvis maitindavo 7 darbininkai. Veislinės žuvys ir mailius likdavo žiemoti atskiruose tvenkiniuose“.
Rengiant parceliavimo planą 1000 ha Kurtuvėnų dvaro valdai, pirmiausia suprojektuotas nenusavinamas 150 ha dvaro centras savininkui ir žuvininkystės sklypas, į kurį įėjo visi tvenkiniai ir tarp jų įsiterpę žemės plotai. Žuvininkystės sklypas liko valstybės žinioje, bet buvo nuomojamas buvusiam dvaro savininkui. Likusi Kurtuvėnų dvaro žemė padalyta sklypais. Neišvengta dvare ir kitų nuostolių. Pirmojo pasaulinio karo metais, Pliateriui pasitraukus iš fronto, A. Eidinto liudijimu, vokiečių buvę kertami be savininko likusio Kurtuvėnų dvaro miškai; prarasti ir sudegę rūmai.
Vaizdžiai senąjį Zyberg-Pliaterių dvarą ir jo gyvenimo papročius „Senųjų matininkų raštuose“ prisimena minėtas Liudas Motiejūnas. „Kartais sekmadieniais į Kurtuvėnų dvarą suvažiuodavo buvę tituluoti ir kilmingi bajorai. Kalbėdavo lenkiškai, angliškai ir prancūziškai. Tituluoti kilmingi bajorai su netituluotais eiliniais bajorais nebendravo“. Pasak dvaro tarnautojų, iki Pirmojo pasaulinio karo užsukęs kokiu reikalu kaimyninio dvarelio savininkas galėjo pasitarti tik su grafo dvaro ūkvedžiu. Pats grafas jiems nesirodydavęs.
Parkas, nors ir buvo Pliaterių dalinai rekonstruotas, bet išlaikė senobinį geometrišką planą su netaisyklingu tiesių alėjų tinklu. Jis pasižymi praturtinta dendroflora. A.Tauro minima (“Mūsų parkai”, psl.62), kad vyrauja savaiminiai beržai, klevai, liepos, uosiai, baltieji gluosniai, ąžuolai, eglės; iš svetimžemių medžių minimi kaštonai, maumedžiai, tujos, tuopos.
1992 metais Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimu dvaras įtrauktas į privatizuotinų su paminklosaugos sąlygų dokumentacija dvarų sodybų sąrašą. Dabar parkas prižiūrimas įsikūrusios atstatytoje oficinoje Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos pagal 1994 m. parengtą Paminklų restauravimo instituto architektės R. Smilgevičiūtės dvaro sodybos individualų apsaugos ir naudojimo reglamentą. 2001 m. UAB „Projektuotojų studija“ architektė R.Budrytė parengė Kurtuvėnų dvaro sodybos su prieigomis specialųjį planą. Regioninis parkas atstatė po 2001 m. gaisro ir garsųjį svirną. Kompleksas įtrauktas į Kultūros paveldo centro 2005 m. tyrimų programą.
Architektūros istorikė D. Puodžiukienė ir rajono paminklotvarkininkai pasiūlė surengti atstatytame Kurtuvėnų dvaro svirne M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo 2007 m. programos „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“ vieną iš nemokamų renginių.
Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas
