Kurtuvėnai – garsių didikų sendvario parkas, 1992 m. įsteigto Kurtuvėnų regioninio parko pažiba, Šiaulių r. Bubių seniūnijos miestelyje. Dvaras gerai apžvelgiamas nuo netolimo legendinio Girnikų kalno, kartu su mūrine Kurtuvėnų vėlyvojo baroko haline dvibokšte Šv. Jokūbo apaštalo bažnyčia. Šalimais Kurtuvėnų dvaro parko plyti žuvininkystės tvenkinių sistema, išplėtota patvenkus kelis ežerus pratekantį Kurtuvos upelį.
Kaip teigia B. Kviklys, dar 1597 m. dvaro inventoriaus knygoje, kai Jonas Skaševskis Kurtuvėnus užstatė Mikalojui Karpiui ir jo žmonai, savo seseriai Skaševskytei, minimi „nauji dvaro rūmai su 6 stikliniais langais po 4 stiklus kiekviename“. 1664 m. Petrui ir Zuzanai Skaudvilams perleidžiant Kurtuvėnų dvarą Brastos stalininkui Povilui Zarankai surašytame inventoriuje jau minimi dvaro tvenkiniai, malūnas ir daug trobesių.
XVIII a. Kurtuvėnai atiteko Nagurskiams, kurių valdą sudarė net 1000 valakų žemės, miškų ir ežerų. XVIII a. pab. Kurtuvėnus valdė Jokūbas Nagurskis (1745 – 1801) – žemaičių seniūnijos matininkas, bažnyčios fundatorius, kurio garbei ji tituluota. Manoma, pats bažnyčios fundatorius palaidotas kriptoje po bažnyčia.
Teigiama, jog J. Nagurskis pastatydinęs daugumą dvaro pastatų, tarp jų ir garsųjį svirną, deja, 2001 m. nežinomo vandalo barbariškai sudegintą.
Nagurskių dvare buvęs sukauptas gana gausus ir įdomus Lietuvos istorijai archyvas, iš kurio žinoma ir apie dvarą garsinusį iki XIX a. pr. Nagurskių mėgėjų teatrą Kurtuvėnuose. Šiuo teatru ypač domėjosi senąją Lietuvos muzikinę kultūrą tyrinėjanti Laima Kiauleikytė. Tokiam teatrui buvo pritaikytas architektūriškai įdomus medinis svirnas, tapęs savotišku šio dvaro simboliu. Čia sukviestiems svečiams buvo rengiami vaidinimai. Medinis 2 aukštų svirnas, stovėjęs netoli centrinių dvaro rūmų; buvo suręstas iš rąstų ir apkaltas lentomis, dekoruotas prieklėčiu su profiliuotomis kolonėlėmis, turėjo ornamentuotas duris. Apie Nagurskių teatrą sklidę įvairių legendų, pvz., esą tai buvęs baudžiauninkų teatras, o kuo nors neįtikę artistai būdavę ir nuplakami…
Mirus Kajetonui Nagurskiui, dvaras atitekęs Joanai Nagurskaitei, ištekėjusiai už K. Žukausko. Pasakojama, pastarasis pasunkinęs baudžiavos sąlygas, įsivėlęs į socialinį konfliktą su valstiečiais. Po Žukauskų Kurtuvėnus dar valdę Bulgarinai, Parčiauskai, kol galiausiai dvarą įgijo grafai Zyberg-Pliateriai. Pirmasis jų buvo Henrikas (1811-1903), iš kurio paveldėjo sūnus Liudvikas (1853-1939) ir vaikaitis Stanislovas (1889-1955), tvarkę dvarą iki 1940 m. sovietų konfiskacijos.
Įsigiję Kurtuvėnus, Pliateriai ėmęsi esminių pertvarkymų, pasak B. Kviklio, „įruošę tais laikais didžiausią žuvininkystės ūkį“, tam panaudodami ir Bijotės ežero vandenį. Kadangi daugumą miestelio gyventojų sudarę Pliaterių tarnautojai, grafas jame įsteigęs paštą, apgyvendino gydytoją, neleido steigti smuklių. 1906 m. buvo grąžinta anksčiau atimta žemė 40 ūkininkų, grafui jiems suteikus lietuviškai rašytus raštus.
Beje, grafo vaikams mokyti 1901-1903m. dvare buvo pasamdytas Povilas Višinskis, žinomas lietuvių atgimimo veikėjas, demokratas visuomenininkas, kurį čia yra lankę rašytojai Žemaitė, Šatrijos Ragana, J. Biliūnas, lenkų archeologas L. Kšivickis. Bendradarbiaudamas su jais, P. Višinskis rinko etnografinę medžiagą apie Vainagių ežerą, fotografavo prie pat parko esančias Kurtuvėnų kapines, užrašė pasakas ir siuntė J. Basanavičiui.
Kaip pažymi B. Kviklys, dvaras paliktas Pliateriams ir po 1922 m. žemės reformos kaip pavyzdinis ūkis, kol neužgriuvo sovietizacija. Ilgai delsta dvarą reformuoti, nes „dvare buvo didžiausias žuvininkystės ūkis Lietuvoje; jis turėjo 370 ha tvenkinių, kuriuose augino karpius. Tvenkiniams vandenį gaudavo iš Bijotės ežero ištekančio upelio. Didžiausias tvenkinys siekė 60 ha ploto.
Rudenį, kai reikėdavo gaudyti žuvis, vandenį iš tvenkinių nuleisdavo. Vanduo su žuvimis likdavo tik grioviuose. Vėliau nuleisdavo vandenį ir iš šalutinių griovių, o vanduo su žuvimis susitelkdavo centriniame griovyje, iš kurio dideliais samčiais gaudydavo žuvis. Išleidus vandenį, tvenkinių dugną dezinfekuodavo kalkėmis ir palikdavo pūdymuoti. Pavasarį tvenkinių dugną suardavo ir apsėdavo ankštiniais augalais. Kai augalai pradėdavo bręsti, tvenkinius užtvindydavo ir suleisdavo žuvis. Ankštiniai augalai žuvims būdavo natūralus maistas. Be to, augančioms žuvims berdavo grūdų, kuriuos barstydavo nuo vandenyje įrengtų tiltų. Tvenkinius prižiūrėjo ir žuvis maitindavo 7 darbininkai. Veislinės žuvys ir mailius likdavo žiemoti atskiruose tvenkiniuose.
„Kartais sekmadieniais į Kurtuvėnų dvarą suvažiuodavo buvę tituluoti ir kilmingi bajorai. Kalbėdavo lenkiškai, angliškai ir prancūziškai. Tituluoti kilmingi bajorai su netituluotais eiliniais bajorais nebendravo“, – vaizdžiai senąjį Zyberg-Pliaterių dvarą ir jo gyvenimo papročius „Senųjų matininkų raštuose“ prisimena Liudas Motiejūnas. Pasak dvaro tarnautojų, iki Pirmojo pasaulinio karo užsukęs kokiu reikalu kaimyninio dvarelio savininkas galėjo pasitarti tik su grafo dvaro ūkvedžiu. Pats grafas jiems nesirodydavęs.
1992 metais Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimu dvaras įtrauktas į privatizuotinų su paminklosaugos sąlygų dokumentacija dvarų sodybų sąrašą. Dabar parkas prižiūrimas įsikūrusios atstatytoje oficinoje Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos pagal 1994 m. parengtą Paminklų restauravimo instituto architektės R. Smilgevičiūtės dvaro sodybos individualų apsaugos ir naudojimo reglamentą. 2001 m. UAB „Projektuotojų studija“ architektė R. Budrytė parengė Kurtuvėnų dvaro sodybos su prieigomis specialųjį planą. Regioninis parkas atstatė po 2001 m. gaisro ir garsųjį svirną. Kompleksas įtrauktas į Kultūros paveldo centro 2005 m. tyrimų programą.
